BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Dvi amžinybės. Kad ir kur dabar bebūtum…

2014-02-09 parašė sakalas0904

… tikiuosi, jog tau pasisekė. Tikiuosi, jog ji laiminga, kad ir ką darytų.
Šį vakarą žiūrėjome filmą „Like crazy“. Nepaisant holivudinių pagražinimų – labai realistinis filmas, vaizduojantis skirtingų tautybių poros santykius per atstumą po universiteto baigimo. Jo pabaiga sukėlė minčių debesėlį… Šalia ištarti žodžiai „tai taip liūdna, kuomet laimės gali pasisemti tik žiūrėdamas į praeitį…“ jausmus tik sustiprino. Ar gali būti liūdnesnis vaizdas nei du žmonės, pagaliau įveikę visas kliūtis, kad būtų kartu susitinka, o tarp jų – neaprėpiamas atstumas, spengianti tyla, atsargūs klausimai…? Jie stovi nuogi duše, liečia vienas kito odą, apsikabina, pro akis prabėga pirmieji pažinties mėnesiai, o tuo momentu… tuo momentu jie žino, jog nebeturi nieko. Jie toliau stovi apsikabinę, bandydami fiziniu keliu suartėti dvasiškai, bet to KAŽKO jau nebėra… Manau tai yra pati sunkiausia santykių fazė. Ta lėta, chroniška, skausminga pabaiga, kai yra bandoma kabintis už kiekvieno kabliuko aplink, kad tik dar viską ištempti, GRĄŽINTI… O grįžti kelio juk jau nėra. Jau nebėra… Tu laikai glėbyje tuos merdėjančius santykius, praeitį, apvyniotą dabarties vilčių celofanu, bandai ją glausti prie krūtinės, suspausti iki skausmo ir … nieko. Nuosprendis jau parašytas. Tas momentas, kai turi paleisti yra be galo sunkus. Nes dar tiki, jauti, kvėpuoji paskutiniais deguonies atomais… Šios mintys mane vėl grąžino į praeitį. Ir skaičius trys man spaudžia širdį. Jie visi išėjo skirtingu laiku, skirtingais būdais, su savais motyvais. Ir visus aš mylėjau, nors ir skirtingo pubūdžio meile. Mane gąsdina, jog kartais eidama namuose aš išvystu šmėkščiojančią šieno spalvos plaukų sruogą, žydras akis ir šypseną… Šiltas prisiminimas, turintis tendenciją grįžti. Tikriausiai šie trys prisiminimai liko todėl, kad niekada nepajėgiau sau atleisti už tai, jog nesugebėjau išsaugoti.
Santykiai per atstumą yra rakštis subinėje, kad ir ką visi poetai bepezėtų. Jie apie tai rašė vien todėl, kad patys ėjo iš proto negalėdami matyti savo mylimųjų, o rašymas buvo vienintelė paguoda. Aš tam kartais pasitelkdavau piešimą… Visgi, tai tiek pat mazochistiškas žingsnis kiek badauti. Ir nebesu tokia tikra, ar to norėčiau… Nes tai būtų nežmoniškas šūsnis iškreiptų emocijų, hiperbolizavimo, sunaikintų nervų ląstelių ir „Kleenex“ pakelių. KAM? Nes romantiška? Tikra meilė – nors ir anapus vandenyno..? Statistika tokių santykių, visgi, yra graudi. Metai praleisti atskirai, abiem partneriams besiplėšant į dvi dalis ir vėliau nejaukus susitikimas, nes jūs po truputį tolstat ir kelionės pabaigoje galbūt to žmogaus, kurį įsimylėjote, nebegalėsite net atpažinti? Manau tai taip pat pateisinama, kaip ir antibiotikai – jeigu būtina, jeigu labai labai reikia, o komplikacijos gali būti baisesnės negu pati liga.
Kaip gera nustoti save apgaudinėti… juk aš noriu dėmesio. Kasdien. Ir matyti mylimą veidą ne kas pusmetį, bet kiekvieną savaitę. Noriu būti jo kasdienybės liudytoja. Noriu pusryčiauti kartu ne per „skype“, bet sėdint vienas priešais kitą prie stalo. Noriu užmigti ne galvodama apie jį, bet matydama miegantį šalia savęs. Noriu kartu eiti į kiną, išgerti kavos per pertrauką tarp paskaitų ar darbų. Noriu apkabinti vietoje valandų, praleistų spoksant į nuotraukas ekrane. Glostyti jo plaukus, o ne juos piešti ant akvarelinio popieriaus. Ištarti, jog myliu, o ne kartoti tai kas antrame užrašų knygelės puslapyje.
Man reikia… aš noriu… šalia. Nežinau, kiek dar liko laukti, bet kartais atrodo, jog amžinybė. Galbūt net dvi…

Rodyk draugams

Užuovėja būk manąja.

2014-01-28 parašė sakalas0904

Į vestuves turėjome važiuoti keturiese. Vėlavau kaip „svolačius“. Mano dvi draugės ir vienos iš jų vaikinas jau dvidešimt minučių laukė manęs Rotušės aikštėje. Be galo nervinausi vis galvodama pasiteisinimus. To vaikino net nebuvau mačiusi iki to… Mane privežė prie pat jų mašinos, už vairo pamačiau minėtą jauną vyrą. Nedrąsiai pamojau, jo veidas buvo labai rimtas ir aš net sutrikau. Negrabiais judesiais bandžiau atidaryti į bagažinę, jis išlipo iš mašinos ir bandė man padėti, bet pavyko pačiai. Paėmęs iš manęs daiktus jis nusišypsojo ir pasakė, jog galiu nusiraminti, kad kvėpuočiau, aš jau čia ir viskas yra puiku, galiu palikti daiktus jam ir pati sėstis į vidų. Beprotiškai palengvėjo, seniai kas taip draugiškai ir padrąsinančiai su manimi bendravo. Jutau ramybę. Ramybę, kurią man galėjo suteikti tik vyras… Vakarui tęsiantis mano nuomonė apie šį žmogų darėsi vis geresnė, jis iš tiesų turėjo kažką raminančio… Mano požiūris į vyrus yra fenomenalus. Psichologijos rėmuose jis netgi būtų utopinis. Turiu drąsų pamatą būti nusivylusi jais ar bent kritiška, bet… Aš jais tikiu. Nesupraskite neteisingai, aš naudojuosi filtru, turiu uoslę tam. Įgimta? Mano artimiausios šeimos moterys irgi labai gerai mokėjo justi aplinką, nors ir kitaip… O aš visada jutau ryšį būtent su šia lytimi. Ji kėlė man daugiau pasitikėjimo, mažiau konkurencijos, jie galėjo būti man geresniais partneriais projektuose, logiškais vedliais, draugais, romantiniais subjektais. Jei tikėtume skaičiais, gimimo datos padiktuota charakteristika, jie sako, jog man ypatingai reikia ką nors mylėti. Nebūtinai romantiška meile… Tiesiog tai mano deguonis. Taip pat, kad vyrus aš pasirinkti labiau linkusi pati, negu, kad rinktųsi mane. Kažkada su drauge juokavome, kad jeigu suskaičiuotume vardus tų, apie kuriuos esu pasakius, kad man jie patinka/žavi/traukia/vilioja/esu įsimylėjusi – skaičius mažas nepasirodytų. Visgi, pažymėjus svarbesnius kriterijus šis sąrašas susitrauktų iki skaičiaus, kuriam užtektų vienos ar dviejų rankų pirštų. Ant stalo iki šiol guli du neišsiųsti atsiprašymo laiškai vienam iš jų. Kad ir kaip norėčiau, jog tebebūtume draugai, nedrįsau kištis į jo naująjį gyvenimo etapą… Buvau audra ir viesulas praeituose, gana… Liko tik gyvi prisiminimai ir pabaiga, kurios nesitikėjau. Aš labai noriu žmogaus savo gyvenime. Vyriškosios lyties. Kuriuo besąlygiškai pasitikėčiau, kuris būtų pasiryžęs dėl manęs padaryti tiek pat, kiek aš dėl jo. Kuris jaustų mane, suprastų mano nerimą. Žmogus, kuriam vėlyvą naktį galėčiau papasakoti, kaip man liūdna, nes manęs/mano darbo neįvertino projekto kolegos. Žmogus, kuris man padovanotų išlankstytą miniatiūrinę gervę vien tam, kad pamatytų kaip nusišypsau ir susigėstu. Žmogus, kuris šoktų lyg beprotis ir jam nebūtų gėda šokti su manimi bare, kuriame niekas daugiau nešoka. Žmogus, kuris matytų manyje žavesį, kai aš ryte darau kavą, dar be jokio makiažo, netobulai krentančiais plaukais, bejėgė. Žmogus, kuris būtų šalia… Galbūt ne taip arti, kaip norėtųsi, bet bent žinočiau, jog prireikus jis bus mano atrama ir priglaus, kad nusiraminčiau… Nereikia būti psichoanalitiku, kad suvokti, jog „keyword“ šioje rašliavoje yra „saugumas“. Saugumas, užtikrintumas, ramybė, nusiraminimas… Užuovėja. Ir man to reikia. Aš pripažįstu. Be galo. Kaip ant mano sesės dar kūdikiškos kėdutės buvo užrašyta „all I need to start my day is a little bit of love“. I do need that little piece of love to start my day. Nors grįžus namo mane be galo šildo rytinė saulė, kylanti virš Nemuno, nudažanti horizontą purpurine spalva ir tas baltas baltas sniegas, kurio čia neturiu. O kas mane čia šildo…? Galbūt dėl to ir skandiname namą +23/24 laipsnių temperatūroje, nes darosi vėsu viduje. Suteik man ramybę… būk mano ramuma.

Rodyk draugams

Safari mėsos kombinatas arba naktis klube.

2014-01-18 parašė sakalas0904

Mane visuomet įkvepia rašyti realiai patirti/pamatyti dalykai. Šiltą ir paskendusią žmonių gausoje naktį mes šventėmė draugės praėjusį gimtadienį. Vakarą pradėjome mergaitiškai, su namie gamintu daržovių troškiniu, taurė kita Hugo, baltojo vyno… Vėliau sulaukėmė šiek tiek vyriško pastiprinimo – draugės vaikino. Jis įnešė į mūsų plepalus daugiau racionalumo, subtilaus humoro, už ką jaučiausi dėkinga. Jis vienintelis suprato situacijos absurdišką juokingumą dėl degtinės butelio ir visiškai netikėto klausimo. Visi tylėjo, o mes juokėmės vos ne nuo kėdžių krisdami. Jie su su manaja drauge buvo viena iš tų porų, kurias stebint buvo švelniai koktu, bet kartu ir be galo miela. Oksimoronas. Jiem itin sunkiai sekasi patraukti rankas vienam nuo kito, o reguliarai per valandą nepasibučiuodami jie jaučiasi nesmagiai. Apsidairiau aplink ir suvokiau, jog esu vienintelė savo draugų kompanijoje, kuri tebėra viena. Jie kalbėjo apie keliones, skambėjo frazės kaip: „būtinai ten nuvykit, aš jum VISKĄ papasakosiu apie Lisaboną“, „taip! Bet juk Mūsų nr. 1 tikslas yra x, ar ne, mieloji?“ ir t.t. Aš mėgstu šią kompaniją, jie šaunūs žmonės, tačiau mane gąsdino, kokie jie priklausomi vieni nuo kitų. Prieš vidurnaktį patraukėmė į klubą. Kolegos užsisakė gėrimus, aš buvau daug stipriau suinteresuota šokti. Muzika buvo parinkta neblogai, judėjome pagal ritmą sėdėdami. Laukiau to momento, kai jie jausis pasiruošę pakelti sėdynės nuo sofų ir paskęsti muzikoje. Visgi, tam jiem prireikė dar keleto kokteilių. Minėtoji pora elgėsi santūriai, buvo netgi susivaržę, ypatingai vaikinas, tai buvo visiškai jam svetima erdvė. Pagaliau atėjus metui šokti, jie nutempė mane į salės centrą. Niekuomet nesupratau šio žmonių poreikio. Juk šonuose visuomet būna daug daugiau erdvės judėti, nereikia jausti kažkieno nugaros, liečiančios tavo petį, tavo judesiai gali būti laisvesni, emocionalesni. Vidurys jiems teikė psichologinį nusiraminimą, jie buvo savo komforto zonoje, nes galėjo ištirpti veidų minioje. Mačiau daugybę porų, dauguma jų buvo „skirtos tai nakčiai“. Stebėti žmonių elgesį klube yra be galo įdomu. Galima pasakyti apie juos daug daugiau, negu jie įsivaizduoja. Tai buvo safaris, kuriame paskelbtas medžioklės sezono atidarymas. Vyrai, apsupti savo wingman‘ų, įdėmiai nužiūrinėjo aplink susirinkusias dailiosios (teoriškai) lyties atstoves, labai akivaizdžiai jas rūšiuodami į „imamas“ ir ne. Šokdami su vienomis jie ieškojo kitų, jiems patrauklesnių, o galbūt tiesiog lengviau pasirašančiomis „afteriui“. Jos naiviai tikėjo, kad jiems rūpi… Tai buvo mėsos turgus. Dėl neįsivaizduojamų priežasčių sukurtas vienos rūšies dress code, kuris buvo laikomas „suitable for the club“. Į šią zoną buvo įtraukti: ryškus makiažas, trumputės suknelės, aptempiančios kuną, aptempti džinsai su marškinėliais ir kraupiai neskoningi to paties tipažo aukštakulniai. Publika arčiau trisdešimties vilkėjo santūresnius, labiau elegantiškus drabužius. Jaučiausi puikiai su savo aptemptomis, tamsiai rudos odos kelnėmis, plokščiapadžiais, rožiniais, zomšiniais batais bei elegantiška alyvine permatoma palaidine. Buvau visiškai klubinis „neformatas“. Draugų poros rodė vienas kitam švelnumą ir dėmesį, todėl turėjau du pasirinkimus – eiti į kampą ir verkti arba daryti tai, ką sugebu pakankamai neblogai – šokti, lyg pašėlus. Antras variantas traukė daug labiau. Švelniai smerkdama save už dėmesio troškulį aš nesustodama judėjau muzikos ritmu, atiduodama tam visą kūną ir sielą, sekama žvilgsnių. Mėgavausi tuo. Vėliau netgi užsiropštėme ant pakylos, mus stebėjo visas klubas. Tą sekundę, kai pradėjau galvoti, jog toks elgesys yra labai pigus savivertės pakėlimo variantas, prie manęs priėjo draugė ir pranešė, jog jau eina (lieku jai skolinga, nes nusiropščiau nuo pakylos dėl to). Tai buvo mano apibūdinta pora. Jie mus paliko gan anksti ir tai privertė mane susimąstyti… Ką aš ten veikiau? Įrodinėjau sau, jog esu jauna ir turiu išsišėlti? Bandžiau atsikratyti projekto keliamos darbinės įtampos? Ar… reikalavau dėmesio, ekscentriškai save parduodama tam safari mėsos kombinatui..? Nors mano apranga rodė, jog taip lengvai į „imama“ sekciją nepateksiu, mano judesiai, temperamentas, žvilgsniai bylojo ką kitą… Kodėl norėjau tokio įvaizdžio? Nepriklausoma ir wild? Jaučiausi tarsi veidmainė. Nors vakaro pradžioje galvojau, jog nepavydžiu draugų porai, nes jie surišti ir tai varžo jų veiksmų laisvę, palikdama klubą mąsčiau, jog dabar mūsų pora tikriausiai leidžia romantišką vakarą dviese, o galbūt tiesiog sėdi kažkur prie upės ir stebi žvaigždes. Jiem nereikėjo nieko pardavinėti ar pirkti, jie turėjo vienas kitą. Nepaisant savo ydų, netobulumų jie mylėjo. Ir to buvo visiškai gana… Perspektyvios karjeros, kelionės, laiko ir išbandymų patikrinti jausmai… Ar aš tą turėsiu..? Jutau, jog daugiau apsimetinėti nebenoriu, todėl išėjau ne taip ir vėlai. Jaučiausi geriau. Naktis buvo gaivi, didesniu greičiu kirtau centrinę miesto dalį, nes girti ir neaiškūs žmonės aplink man kėlė nerimą, nesijaučiau saugi tarp jų. Džiaugiausi, jog turiu „stop“ mygtuką. Mano emocinis/biologinis laikrodis veikė gan tiksliai, visu kūnu galiu pajusti, kada man jau būtų laikas pasitraukti. Kai laikas ima lašėti į tau nebepalankią pusę, tavo vertė ima kristi, užsidega „fake alarm“ mygtukas. Aš nenoriu būti mėsa, nenoriu jos pirkti. Tiesiog kartais tai tampa pakaitalu apkabinimui ir frazei „tu man rūpi“.

Rodyk draugams

Tas nepaprastas vyro jautrumas.

2014-01-13 parašė sakalas0904

Šį vakarą noriu kalbėti tema, kurios vyrai/vaikinai
vengia/nemėgsta/bijo/siunta arba ignoruoja.

Visi vyrai (išskyrus žmones, turinčius rimtus psichologinius
defektus/sutrikimus) yra jautrūs. Nuo paauglio mokykloje iki profesionalių
snaiperių. Vienintelis varijuojantis faktorius šioje temoje yra „kiekis
sluoksnių“, po kuriais ši savybė yra slepiama. Dažnas bijo pripažinti, jog ją
turi. Kiti, kažkada įskaudinti, užsiaugino storą odą ir stengiasi nužudyti šį
jausmą. Yra tokių, kurie gali pažvelgti į savo jautriąją pusę tik apsigaubę
vienatvės uždanga. Profesija, išsilavinimas, visuomeninis statusas, amžius
-  tik teoriniai limitai. Jautrus vyras –
derinys, kuris yra trokštamas, o kartu ir smerkiamas dažnos moters. Riba tarp
šios savybės pozityvumo ir neigiamumo yra be galo plonytė. Dar kartelį –
visuomenės nubrėžti limitai. Jis turi būti pakankamai jautrus, kad suprastų Jos
emocijas, bet kartu ir tvirtas, vyriškas, solidus bei mokantis apginti. Amerikos
neatradau, bet stengsiuosi keisti požiūrio kampą.

Prieš daugiau nei metus šventėme sodyboje draugės gimtadienį. Be galo
įvairi publika, Kaunas/Vilnius/Kačerginė buvo suvienyti tai nakčiai. Man tai
buvo vienas įdomiausių įvykių per paskutiniuosius metus. Neapsakoma erdvė
žmonių analizei. Tą vakarą buvau vienas mažiausiai degustuojančių svečių, todėl
bendrauti su visais ir juos stebėti buvo nesunku. Nuolat keičiau vietas,
nardžiau tarp jų visų, besiklausydama asmeninių istorijų apie
meilę/pasiekimus/svajones/nusivylimus. Iš tiesų, labiausiai jaudinantis dalykas
buvo stebėti poras ir girdėti jų pasakojimus iš abiejų „barikadų“ pusių.

Ir tą kartą mane maloniai sukrėtė vaikinų elgesys. Tai buvo be galo
gražu… Panelės padaugino ir mane pribloškė, kaip jomis rūpinosi jų daug
blaivesni partneriai. Jaudulys, liūdesys jų veide, švelnumas, vos ne tėviška
globa… Jie NIEKUO nesiskyrė nuo moterų. Vienas labai žavus jaunuolis
ypatingai įstrigo mano atmintin tą naktį.  Mėgavausi šiltu oru ir žvaigždėtu dangumi,
vaikštinėdama greta prūdelio, paplepėdama su svečiu, atsakingu už šašlykų
kepimą. Po kiek laiko prie mūsų prisijungė R. Jo akyse buvo tiek liūdesio…
Žinojau iš kur jis. Mačiau tą sceną, kuri suvirpino jam širdį. Regėjau šį
vaikiną pirmą kartą gyvenime, bet kalbėtis nebuvo baisu. Jis prisėdo šalia. Paklausiau,
ar nori pasikalbėti ir jis atsakė į tai klausimu, ar gali manimi pasitikėti.
Ryžtingai tai patvirtinau ir paklausiau, ar tai dėl V. Jis buvo nustebęs dėl
mano pastabumo. Šioje aplinkoje jis nieko be savo merginos nepažinojo, net
jubiliatės. Visgi, ji nepasikuklino palikti jį vieną ir flirtuoti su kitu
svečiu. Mane piktino jos elgesys, nes R., kaip vėliau paaiškėjo, buvo tikrai
labai geras vaikinas ir įdomus pašnekovas, išvaizdumo taip pat netrūko. Jam
pasakojant savo jausmus aš leidausi į apmąstymus… Kodėl mes manome, kad
vyrai/vaikinai yra tokie skirtingi nuo mūsų, moterų/merginų? Kad jiems mažiau
skauda, kai pasakome kažką šiurkštaus, juos užgauname? Jie nėra viską
sugeriančios sienos. Jie neturi apsaugų, gelbstinčių nuo smūgių. Vienintelė jų
apsauga – visuomenei priimtinas jausmų nerodymas, nutylėjimas, užsisklendimas. Bet
ar tai teisinga? Laikyti viską užspaudus viduje, kol vieną dieną pratrūks kaip
sumautas ugnikalnis..? NE, tai labai žiauru. Liūdėti jiem dar sunkiau, nes
neturi tokio didžiulio noro kaip panelės dalintis savo nesėkmėmis su
draugais/artimaisiais. Psichologai? Jokiu būdu, jie tik silpniems. O juk jūs ne
tokie, ar ne?

Pripažinti jautrumą nėra joks nusikaltimas. Konservatoriai gali eiti verkti
į kampą, bet aš vertinu atvirumą labiau už viską. Man ĮDOMU žinoti, ką jaučia
man artimas žmogus. Nesvarbu, kaip „gėdinga“, „nepatogu“ ar „kenkia įvaizdžiui“.
Manimi galima pasitikėti. Išklausyti Jo pasakojimus po sunkios darbo dienos,
padėti atsiverti, net jeigu traukti žodį po žodžio – tai yra būtina. Žinoma,
tikėtis, kad žmogus, kuris nepratęs dalintis, atsivers staiga ir pradės viską
pilti it iš gausybės rago – naivu ir kvaila. Pasitikėjimas yra užsitarnaujamas.
Vienam tai gali trukti kelias dienas, kitam – keletą mėnesių ar metų. Gąsdina „prisijaukinimo“
trukmė? Galite išeiti jau dabar. Matyti, kaip žmogus tavimi vis labiau
pasitiki, kasdien ištaria žodžiu daugiau, po truputį aprodo savo „minčių sodą“,
supažindina su čia augančiais augalais ir piktžolėmis – ar tai nėra kažkas be
galo gražaus, trapaus..? Man – labai. Galbūt jis pirmą kartą gyvenime kažkam
atsivėrė? O juk visiems žmonėms reikia kažko, kas jų išklausytų, patartų,
paguostų ar pralinksmintų. Galbūt jūs kažką ką tik išlaisvinote?

Vyrai yra jautrūs. Kartais netgi labai. Ieškokite giliau, ilgiau, kantriai.
Kiekvienas jų turi savo kabliuką, tik reikia jį pamatyti. Jie nėra bejausmiai
robotai, neretai net šalčiausi žudikai viduje yra mažyčiai berniukai, kuriems
be galo reikia kažko, kas juos mylėtų. Visiems reikia. Todėl leiskite jiems…
Galbūt jie netgi patys atsivers, jeigu tik suteiksite tam erdvės.

 

Išklausyti. Laukti. Stebėti. Atrasti. Įvertinti. Pabandykime J


Rodyk draugams

Sergame tyliai, norime garsiai. Pasirūpink

2014-01-06 parašė sakalas0904

Senokai manęs nebuvo taip palaužusi klastingoji, kad jausčiausi pernelyg bejėgė pasirūpinti savimi. Drebanti nuo šalčio, su rožiniu chalatu, laužančiais kaulais, skrandžio varoma iš proto nusileidau laiptais pasidaryti košės (kalbos apie kitokį maistą net būti negalėjo). Valgiau lėtai, atsargiai, su baime… Jėgos taip apleidę… Reikėjo kažkaip nušliaužti iki maisto prekių parduotuvės, „dietinio“ maistelio negaluojančiam žarnynui. Išėjusi į lauką net prisimerkiau – buvo taip šviesu… gaivus oras suteikė truputį stiprybės. Vis dėlto, kojas dėliojau nerangiai, jos ėjo autopilotu, galva nunarinta… Atrodžiau tikrai nelaiminga. Tuo metu pagalvojau, kad sirgti vienai yra labai sudėtinga. Prisiminiau kaip namuose man sergant man padėdavo mama arba močiutė… Arbata į lovą, atsargiai parinktas maistas, nukratytas gyvsidabrinis termometras (nors studijuoju gamtinius mokslus, man neįrodys, kad elektroninis yra geresnis. Rusiškojo tikslumas daug labiau imponuoja). Atrodytų nieko ypatinga, tačiau kai galvą maudžia vos pasukus, skrandis nerimauja, o kaulus gelia – tokia pagalba yra neįkainojama.
Esu kiek keistas žmogus. Kartais atsiriboju nuo tų, kurie nori mano kompanijos, nes man kažko trūksta. Nes jie nėra „tie“. O galbūt neleidžiu jiems tokiais tapti? Seniems draugams esu ištikima kaip kareivio šuo. Atstumas, vargai, problemos – ne kliūtis. Aš visada žinau, kad mano gimtinė – Lietuva. Čia mano upė, mano pušynai, mano šeima, draugai, mano miestas… Esu atvira, galbūt net atlapaširdė kartais, bet žmonės neretai suklysta galvodami, jog šitaip demonstruoju, kad juos prisileidžiu. Taip nėra… Galbūt Remarque ir rašė, jog „Dangus neturi išrinktųjų“, bet savo nelaimei aš jų turiu. Checklist? Ne, tokio nėra. Tiesiog pajuntu. Mano žmogus, ne mano žmogus. Tiesiog taip. Zemfira dainuoja, kad paskambintum patylėti. Būtent! Kai užtenka žvilgsnio, žodžio, o galbūt net kažkokios telepatijos, jog suprastum kitą. Žinoma, jis vis tiek nebus atversta knyga, bet bent žinosi, kaip ją skaityti… tarp eilučių, piano.
Žmonės yra mano įdomiausia skaitoma knyga. Ji neturi pabaigos. Milijonai skyrelių… Savitos istorijos. Galbūt dėl to ir studijuoju tokį mokslinį dalyką, nes mane jaudina faktas, jog tą patį dalyką kiekvienas žmogus patiria unikaliai. Net spalvas matome nevienodai. Stengiuosi sau tai priminti kai žengiu teisti kitų. Prakeiktas polinkis…
Grįžkime prie rūpinimosi… Tai nėra lengva. Lįsti į kambarį žmogaus, sergančio labai galimai infekcine liga, saugoti jo miegą, stiprinti sveikatą, išgyventi kartu lūžius, sėdėti šalia, kai jis užtinęs, pamėlusiais poakiais, išsidraikiusiais plaukais, silpnas… Aš žinau, jog tą galėčiau dėl kito. Tik galvoje vis nerimsta mintis, o kiek žmonių tai padarytų dėl manęs…? Visiškai nuoširdžiai, pasiaukojančiai? Juk būtų sunku. Perspėju iš anksto. Bet netgi stiprieji nori kartais tvirto peties šalia, į kurį galėtų atsiremti… Leisti sau pabūti silpnai, atsiduoti kito globai… Sunku įsivaizduoti realybėje. Nors fantazija piešia tūkstančius idiliškų portretų, kas liks šalia atsimušęs į buities ir realybės sieną?

Ar tai būtum tu…?

Rodyk draugams

Aš nesu bailus žvėris. grįšiu

2014-01-04 parašė sakalas0904

Labas vakaras, ponios ir ponai,

Rašau, nes noriu, rašau, nes reikia. Vakaras lašina laiką į taures {o galbūt tik į citrininės melisos arbatos puodelį}, o labai tylus šaltis skverbiasi pro langą. Aš jo nejaučiu. Šiandien, kaip ir bet kurią kitą šio gyvenimo dieną, aš jaučiausi „už ribos“. Mane supo žmonės lėktuve, skrendant iš Innsbruck‘o {kodėl tie pasitempę ir dailūs vyrai vedė tokias dramblotas ir visiškai nykias moteris…?}, dar daugiau žmonių oro uoste, autobusuose ir traukinyje. Nesijaučiau panaši į nė vieną. Galbūt tik į tą nevisai tradicinio grožio vyrą, kuris skaitė elektroninę knygą. Aš, visgi, skaičiau popierinę. Turėjau nuojautą, kad suprastume vienas kitą. Grįžus į savo antramečius namus buvau pasitikta vieno iš įnamių. Dievai, kaip keista būti viename name, bet tokiuose skirtinguose dvejuose pasauliuose. Jis yra, jo nėra – ar mes pastebėtume skirtumą? Profesiniai panašumai, meilė geram maistui, madai, tvarkai buvo per silpna jungtis. Nežinojau, kaip bendrauti. Viskas atrodė taip nenatūralu… Mačiau jų nuotraukas iš vakarėlio, apie kurį dar net negirdėjau. Jie atrodė laimingi, momentu buvo net suspaudęs mažutis pavydas, tačiau… tai ne MANO. Kvailos, bereikšmės linksmybės, pokalbiai, neturintys jokios gilesnės minties, daugybė vienanakčių šypsenų, tariamų prisiminimų. Kam man tai? Nuo to nepasijusiu pilnesnė. Tuštesnė labiau. Sakote, aš cinikė? Ne… tik dangus yra ciniškai romantiškas.
Velniai rautų, koks čia bjaurus dangus naktį… Nė žvaigždelės. Tik ta nyki, apsunkusi pilkuma, sumaišyta mėlyna ir rusva spalvos. Mano citrininė melisos arbata skoniu panaši į tą uodus atbaidantį daiktą, kuris kišamas į rozetę. Ne-kaž-ką. Praeitą savaitę padariau svarbią išvadą. Galbūt hipotezę iškėliau? Ar tik klausimą? Praėjo beveik treji metai. Man nebebuvo taip sunku į jį žiūrėti. Žmogus, kuris manyje žadino tokius beprotiškus jausmus mirė. Savyje. Aš žinau, kad labai giliai jis dar toks pat, bet jo povyza nebe ta. Ačiū už tai. Tik sunku patikėti, kaip tas pats žmogus, kuris sugebėdavo mane pakelti virš debesų, dabar verčia mane jaustis tokia maža… Aš leidžiuosi manipuliuojama. Todėl pagaliau išdrįsau savęs paklausti, kaip tai gali būti mano žmogus…? Įsikalbėtas herojus? Labiau panašu į tai. Laukimas baigtas. Tikiuosi. Juk gyvenu sau… kol kas. Visada stipriai klioviausi jausmais, manau šį kartą man papūtė vakaris… metas eiti toliau. Palikti praeity.
Dar sutiksiu TĄ žmogų. O dabar turiu kovoti už savo vietą pasauly. Tik kartais mane gąsdina mano norai… Dėl noro išgerti paskutinį Aperol Spritz prieš išvykstant, mečiau kompaniją, rizikavau nespėti grįžti iki paskutinio kelto, perlėkiau kalnyną, lėkiau kaip beprotė… O tuomet stovėjau prie mylimo baro, gurkšnojau taip mylimą kokteilį, žvelgiau į kalnus, žmones, laukiančius greta. Až ŽINOJAU, kad man to reikėjo. Tai nebuvo tik gėrimas. Nebuvo tik baras ar sportinė pergalė. Man reikėjo ištrūkti, atiduoti pagarbą tam, ką taip mylėjau, reikėjo grįžti į save. Ten aš buvau savimi. Visada. Nors nebejaučiu pirmykštės galios. Stovint ant kalno nebegirdžiu galvoje grojančios „the sex is on fire“ ir vėjo švilpimo. Tai verčia mane nerimauti. Juk visuomet taip pasisemdavau stiprybės, susiliedavau su visata, jausdavausi neįveikiama.
Turiu grįžti į save… su trejais puslapiais tabula rasa. Šis bailus žvėrelis – ne aš. Aš atsistosiu. Nepasitikėkite išorinėmis kaukėmis… jos taip klaidina… Reikia žiūrėti trimis sluoksniais giliau. O kai manysite, kad žinote viską, pradėkite ieškoti dar giliau. Niekados nepažinsite visų žmogaus gelmių. Nuoširdžiai dėl to džiaugiuosi. Tai būtų tiesiog „wrong“.

Viso gero,
Emilio, palikau tave šiais metais. Tikiuosi grįžti. Į tave!

Rodyk draugams

K. meilės vizija

2013-08-17 parašė sakalas0904

Šį vakarą rašysiu tema, apie kurią kalba visas pasaulis. Nors žodžiai tariami skirtingomis kalbomis skamba kitaip – jų reikšmė, svarba išlieka panaši. Žmonės apie ją kalba jau šimtmečius, tūkstančius metų, tačiau ji vis tiek išliko paslaptingas reiškinys, kurį mano kolegos bando supaprasti iki lygmens, kuriame aptariamas hormonų sąveikavimas ir jų išsiskyrimas tam tikru metu. Mane ši tema jaudina tuo, kad niekuomet nebus rastas vienas atsakymas, viską vienijanti išvada, nes ten, kur pasibaigs mokslas – prasidės filosofija ir jausmų peripetijos. Kiekvienam piliečiui ji reiškia skirtingus dalykus. Kvazimodui ji buvo neįmanoma dėl jo atstumiančios išvaizdos, traumuoto gyvenimo, Liudui Vasariui – uždraustas vaisius dėl jo pasirinkto gyvenimo kelio, Tristanui ir Izoldai – kažkas aukštesnio už gyvybę, neįveikiamo, nesustabdomo, tekančio gyslose, Remarque‘ui ji buvo neįsivaizduojama besitęsanti amžinai (jis sakė, jog gyvenimas per ilgas tam).
Taip, taip, taip… žinoma! Savaime suprantama – kalbu apie meilę. Ar įmanoma kalbėti apie tai be banalybių? Saldiklių, dažiklių ir konservantų…? Mano nuomone, kalbant apie meiiiilę visuomet vyrauja harmonija. Kažkieno sapalionės yra numušamos kažkieno racionalumo. Svarstau, kiek žmonių pasaulyje dabar kalba ta pačia tema… Aš rašau todėl, jog šiandien nutiko keistas dalykas. Mama paprašė rasti žodžius, kuriuos galėčiau užrašyti ant jų draugų vestuvinio sveikinimo. Paprastai panašaus tipažo užduotis įvykdau be didesnių sunkumų ir sulaukiu nuoširdžių padėkų. Šis kartas buvo kitoks… Įkvėpimui atsiverčiau Jung‘o „Mažojo Princo“ recenziją, radau žavių ir teisingų minčių, tačiau jos nebuvo konvertuojamos. Bandžiau įsijausti į rolę, galvoti apie santuokos prasmę, įžadus, kaip turėtų elgtis mylimieji irrr… žodžiai strigo. Parašiusi tris eilutes ir išbraukusi du žodžius, numečiau tušinuką ant stalo ir išėjau puoštis ceremonijai. Tai buvo beviltiška. Supratau vieną dalyką – teorijos mano galvoje buvo per daug, tiesiog per daug, atėjo laikas mylėti. Iš tikrųjų mylėti. Savo gyvenime esu išgyvenus šį jausmą kartą. Apie įsimylėjimus nematau daug prasmės kalbėti, nes nors tai ir yra dalis tavo istorijos – jie gilių žymių nepaliko. Tai buvo istorija verta romano, filmo ar teatro vaidinimo. Nuo jos prabėgo ne vieneri metai… Dėl savo požiūrio vienatvės nebandžiau užpildyti atsitiktiniais santykiais ar poros mėnesių pasivaikščiojimais, susikibus už mažųjų pirštelių (labai nemėgstu šio gesto). Nesu lengvabūdė. Nors mano kompanija juokiasi iš mano jautrios grožiui akies ir kokia pastabi esu dėl praeinančių jaunuolių – tai nieko nereiškia. Tai tik mėsa, padėta ant lentynos. Apžiūri, palygini, bet negali jos įvertinti neparagavus skonio. O tam reikia kepimo. Ilgo kepimo nedideliame karštyje, kad mėsa apskrustų tolygiai iš visų pusių, iš vidaus, ne tik paviršiuje, bet išliktų sultinga. Ak, K., tu ir vėl kiši gaminimą į santykius…
O kas yra meilė man…? Ar apskritai galiu atsakyti į šį klausimą? Jei paprašytumėte nupiešti savo svajonių šeimos, namų peizažus – galėčiau tą įvykdyti nedelsiant ir užsimerkusi. Atsakymą į šį klausimą galiu pateikti taip pat greitai, kaip įvardyti, kokia kvepalų rūšis yra mano naujoji kandidatė į kvapoholikės kolekciją. Aš taip ilgiuosi šio jausmo, žmogaus šalia… Kartais jaučiu, jog mano jausmų sankaupų užtektų apglėbti pusei pasaulio. Tai tarsi statomoji ir griaunamoji jėga drauge, kuri gali išgydyti, bet kartu ir dusinti. Išmokti prisitaikyti, nereikalaujant duoti, atleisti, priimti, įvertinti, pajausti, įžvelgti, suprasti, pamiršti niekingus principus… Jei manęs klaustų apie meilę – naudočiau būtent šiuos žodžius. Galvoje iškyla idiliški vaizdai… Gyvenu ant Nemuno kranto, apsupta svirplių, paukščių, vėjo dvelksmo, nutolstančio šunų lojimo, medžių ošimo… Gyvenu oksimorone. Visiškai moderniame name, tobulai suprojektuotame, kad įsilietų į gamtą ir nesudarkytų to neapsakomo grožio aplink. Lauko terasoje turime fantastišką baldą. Tai tarsi pinta, apvalaina sofa, tačiau ji turi nusileidžiantį stogą, kuris leidžia dar labiau atsiriboti nuo aplinkos. Šiuo metu guliu būtent ant jos, atsirėmusi į daugybę pagalvėlių, apsiklojusi pledais, netoliesie pastatyta atvėsusi Maastrichto arbata. Flora ir fauna aplink mane kelia malonų šurmulį, kurį pertraukia „Tristan & Isolde” muzikinis takelis aka soundtrack. Mano idilinio tipo vizijose regiu save gulint čia, šalia manęs – „žmogus iš ateities“. Kol aš groju klaviatūra, jis guli padėjęs galvą ant mano kelių ir aš švelniai glostau jo plaukus. Girdėti tik mūsų kvėpimas ir svirplių melodijos. Mes kalbamės visomis įmanomonis temomis, vėliau ginčydamiesi, ar vakare žiūrėsime „Cafe de Flor“ ar „Pulp fiction“. Vakare oras vėsta ir saulė po truputį slenka arčiau Nemuno, ruošdamasi paskutiniam panirimui. Lauko žvarba dviese neatrodo baisi, nes „žmogus iš ateities“ mane priglaudžia prie savęs ir aš skęstu jo kvape: medvilnė, skalbimo miltelių ir vėjo kvapai, susimaišę su kūno… [Įdomus faktorius: nors esu parfumoholikė, švaros, muilo, skalbimo miltelių ar dušo želė kvapas man labai imponuoja] Tuomet žodžių jau nebereikia, jie dingsta kažkur atmosferoje, palikdami natūralias gamtos vibracijas ir dviejų žmonių cheminių medžiagų sąveikavimą. Meilės alchemija. Kaip gera yra kuo nors rūpintis… Ne veltui pagal MBTI testą esu INFJ (rūpestingoji strategė). Galimybė kuo nors rūpintis, išklausyti, gaminti, apkabinti, pajausti vidines sroves, gydyti… mane daro labai laimingą. Daug investuoju į save, savo žinių lygį, kultūrinį išprusimą, tačiau vienatvė vis tiek sėlina už nugaros. Ir prancūziška svogūnų sriuba dviese yra daug skanesnė.

O kas tau yra meilė? Kokia yra tavoji vizija?

Gražaus Jums vakaro,
Ciao, Emilio!

Rodyk draugams

Sveikinuosi aš arba Emilio

2013-08-14 parašė sakalas0904

Neprisistatysiu vardu ir neaprūpinsiu atsakymais į tradicinius, anoniminių alkoholikų susirinkimuose užduodamus klausimus. “Sveiki, mano vardas K. Aš esu *, nes mano kaimynas vakarais skaitydavo Dalidos autobiografinę knygą, todėl susirgau depresija” (aplink girdėti “labas, K.”).

O dabar galiu nusileisti ant žemės, t.y. klaviatūros. Neapsimetinėsiu, jog rašau sau, bet tikrai dėl savęs. Sulaukti dėmesio yra malonu, tačiau rimtesnė priežastis vėl lipti ant to paties grėblio yra daug paprastesnė - noras ir vėl rašyti. Buvo metas, kai rašyti privalėjau, rankos vis kilo ir leidosi, mintys rėkdamos verždavosi iš galvos, o popierius buvo tramdomieji marškiniai. Nuo tų dienų praslinko ne vieneri metai, esė ir prozą pakeitė akademinė rašliava ir mokslinio tipo darbai. Velniškai sausas reikalas… Todėl jutau trūkumą. Ir štai aš čia.

Naujasis blogo pavadinimas skamba įmantriai, tikėtina, jog tai kelia erzulį nemenkai daliai kritikų. Bet juk reikia jiem suteikti darbo, tiesa? Kodėl Emilio Spinone?
EMILIO Comici buvo labai garsus alpinistas, jis taip pat turėjo potraukį urvams. Emilio buvo vadinamas “Dolomitų angelu” dėl savo aistros šiai vietai, nesibaigiančių ekspedicijų. Užsimerkus prieš jo promusoliniškas pažiūras - didžiai įkvėpiantis vyras, be to - itin išvaizdus (o štai ir pademonstravau savo skonį). Jo garbei pavadintas vienas mano mylimiausių restoranų “Rifugio Emilio Comici” (Selva, Val Gardena, Italija). Ši nuostabi vieta nukabinta senomis fotografijomis, menančiomis ankstesnius dešimtmečius, slidininkus, alpinistus ir įstabias asmenybes, kurios lankėsi čia. Kaskart pakilus papietauti nusišypsau Emilio, stebinčiam visus iš nuotraukos ant sienos. Vis dėlto, jam kažko trūko… “Emilio, emilio, emilio…” vis kartojau mintyse, ieškodama kažko.
SPINONE? Taip! Be galo žavinga ir protinga itališka šūnų veislė, turinti nemenką potraukį medžioklei. Nusprendžiau, jog Comici būtų mėgęs Spinonės draugiją. Aš ją taip pat mėgčiau… Deja, kol kas nei aš, nei Emilio jos turėti negalime.

Taip gimė ‘emiliospinon’ pavadinimas. Žinoma, titulinis vardas turėjo jam nenusileisti. Vyras ir aš - skelbia jis. ‘Un Homme et Une Femme’ - 1966m. sukurtas stačiai mano mylimas šedevras, tobulai įkūnijantis VYRĄ (vyriškumą), MOTERĮ(moteriškumą) ir tą be galo trapų ryšį tarp jų. Tema, kuri išliks aktuali visą gyvenimą. Visgi, originalus pavadinimas buvo perfrazuotas į “Un homme ir aš”. Un homme nežymi jokio konkretaus asmens. Jis žymi visumą.
Tikėtina, jog didesnė dalis pasaulio ginčytųsi, jog moteris - estetiškesnis kūrinys. Nepulsiu to neigti, tačiau apginsiu vyrus. Nuo paauglystės rinkausi šią lytį kaip savo įkvėpėją. Man labai patiko piešti vyriškus portretus (tebepatinka), su jais kalbėtis, užsiimti sportiniais žaidimais, analizuoti. Dabar prisidėjo fotografija. Mano kolekcijoje galima rasti krūvą nepažįstamų, pavienių vyrų ir vaikinų iš įvairiausių šalių. KAM man tai? Nes tai gražu. Tiesiog labai gražu. Esu estetė, vertinu grožį ar akimirkos žavesį, emocijas. Vyro siluetas, povyza, forma man visuomet atrodė švaru ir estetiška. Šiurkštesnė estetika (oksimoronas?). Nepradėsiu gilintis į kvapus, nes tai atvertų pernelyg mano dievinamą zoną, kur užsičiaupti vietoje ir laiku būtų sudėtingiau. Taigi. ‘Vyras ir aš’. Nežinau, kiek jų dar gyvenime sutiksiu. Iki šiol sutikau keletą tų, kurie su manim pasiliks atmintyje amžinai, daugybę tų, su kuriais prasilenkiau gatve ir vertinau jų patrauklumą, dar daugiau tų, kurių gyvenimus ir jų istorijas vėliau piešiau vaizduotėje. Geri ar blogi - visi jie su savom pasakom, prisiminimais, išgyvenimais. Kiekviename galiu rasti tai, ko noriu. Būti mama, mokytoja, psichologe, gydytoja, drauge, kolege, partnere, kulinare. Galbūt kadanors parašysiu knygą… bent apie tuos, kurie išėjo, tuos, kurie liko ir liks, o galbūt apie naujus.

Šį vakarą sustokime čia. Keliu taurę už jus, mielieji, ir už tas, kurios jus myli.

Emilio… Aperoli Spritz. Į tave!

Ciao

Rodyk draugams